Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
27 2
3 4 6 7 8 9
10 11 13 14 16
17 18 19 20 22
26 27 28 29 30
3 4 5 6

 

 

KAM pastatų komplekso istorija

 

Dabartinio Krašto apsaugos ministerijos (toliau – KAM) pastatų komplekso ištakos yra siejamos su XVI a. pradžia – KAM korpusai prie Benediktinių gatvės stovi tiesiog ant miesto gynybinės sienos šiaurės vakarų dalies. Šalia gynybinės sienos, dabartine Benediktinių gatve tekėjo Vingrio, vėliau pavadinto Kačerga, upelis.

 

Senųjų KAM pastatų vidaus erdvių struktūra susiformavo jėzuitų, kurie Lietuvoje veikė nuo 1569 m., noviciato kūrimosi ir funkcionavimo laikotarpiu tarp 1604 m. ir 1773 m.

 

Iki XVII a. kvartale (tarp dabartinių Totorių, Benediktinių ir Šv. Ignoto gatvių) buvo įsikūrę Vilniaus miestiečiai. 1602–1604 m. čia, dviejuose namukuose, pradeda kurtis jėzuitų noviciatas. Netrukus, 1610 m. didžiajame Vilniaus gaisre, noviciatas ir koplyčia sudega. Po gaisro įsigijus dar vienus namus ir didelę aikštę, pastatomi nauji korpusai ir Šv. Ignoto bažnyčia.

 

Vilniaus XVI a. gynybinės sienos fragmentas.

Hipokaustinės šildymo sistemos XVII a. krosnis. Pogrindžio kanalais buvo šildoma dalis korpuso Totorių g. patalpų. 

  

Nuolatinės statybos, atstatymai po gaisrų ir karų, reikšmingi pertvarkymai, taip pat ir puošnaus pastatų dekoravimo darbai vyko iki pat vienuolyno uždarymo 1773 metais. Vienuolyno komplekso pastatai buvo įvairios paskirties, pritaikyti vienuolių gyvenimui. Pastatuose buvo įrengta unikali šildymo sistema, tais laikais modernus vandentiekis ir retai kur net didikų namuose buvę tualetai. Šalia pagrindinės savo paskirties – mokymosi ir dvasinių dalykų studijų (noviciato biblioteka vienu metu turėjo apie 4000 knygų), vienuoliai vedė ir savo ūkį – turėjo kepyklą, tvartus gyvuliams, skerdyklą, bravorą ir pan., jėzuitų vaistinė tenkindavo ne tik noviciato gyventojų, bet ir miestiečių poreikius. Čia veikė ir įvairios menininkų ir amatų dirbtuvės, vienuoliai drožinėtojai, baldininkai, staliai, lipdytojai iš stiuko ir kt. buvo garsūs savo meistriškumu. Istoriniuose to meto šaltiniuose Šv. Ignoto bažnyčia aprašoma kaip viena gražiausių Vilniuje (autentikos neišlikę): su 11 dirbtinio marmuro altorių ir 22 šventųjų paveikslais, ištapytais ir lipdiniais išpuoštais skliautais ir sienomis. Itin puošnaus 1681 metais pastatyto refektoriumo (didžiojo valgomojo) freskų fragmentai viename iš vienuolyno korpusų yra išlikę iki šiol.

 

   
  Viena iš išlikusių gnomų valgomojo patalpoje: "Anima esuriens etiam amarum pro dulci sumet. Pover. XXVII (lot.) "Alkana siela ir kartų [dalyką] vietoj saldaus pasirinks" (Pat 27,7)  Didžiausioji, centrinė refektoriumo (dabar bibliotekos skaitykla), freska, vaizduojanti Švč. Mergelę Mariją, savo apsiaustu globėjiškai apgobusią jėzuitus.

 

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, 1798 m. buvusio jėzuitų noviciato valdose įsikuria caro kariuomenės Preobražensko pulkas. Ypač suniokojama bažnyčia, paverčiant ją triaukštėmis kareivinėmis. Buvęs ūkinis ansamblio korpusas (šiuo metu pagrindinis KAM pastatas) iš pagalbinės paskirties patalpų pertvarkomas į butus aukšto rango kariškiams, ir tai kone vienintelis teigiamas pokytis per daugiau kaip 100 metų vienuolyno pastatų ansamblyje šeimininkaujant caro kariuomenei. Pražūtingiausia rekonstrukcija atlikta XIX amžiaus viduryje: pakeistas dalies pastatų tūris, išvaizda, išplanavimas, aukštis, stogų formos, užmūrytos arkados ir pan. Reikšmingi architektūriniai pokyčiai atlikti po 1863 m. sukilimo vietoje kareivinių bažnyčioje įrengus karininkų klubą: pastatytas prašmatnus įėjimas iš Totorių g., vestibiulis ir ištaigingi laiptai tiesiai į bažnyčios erdvę.

 

 
 

Apie 1865 m. suformuoto prašmatnaus įėjimo į caro armijos karininkų klubą laiptų fragmentas.  

 

Po Pirmojo pasaulinio karo buvusio vienuolyno pastatuose šeimininkai ne kartą keitėsi, čia buvo įsikūrę lenkų, vokiečių, rusų karinės administracijos ir kariai. 1926 m. bažnyčia vis dėlto atkuriama, tačiau visiškai naujai, nes autentiškų elementų kone visiškai nelikę. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, lapkričio mėnesį čia aukojamos pirmosios mišios Lietuvos kariams.

 

Visiškai suniokota bažnyčia 2001-2004 m. buvo rekonstruota pagal architektų

Evaldo Purlio, Daliaus Striuko ir Editos Žarkovskienės projektus

 

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, ansamblio pastatų paskirtis nuolat keičiasi: juose veikia karinis komisariatas, mokykla, archyvas, bendrabučiai, spaustuvė, bažnyčioje – Lietuvos kino studijos pavilijonas. Tik 1970 m. pradėti dalies šių apverktinos būklės pastatų tyrimai, nuo 1976 m. – dalinė ir sudėtinga restauracija, daugiausia architekto Evaldo Purlio pastangomis. 1987 m. į dalį suremontuotų noviciato patalpų įsikelia Lietuvos technikos biblioteka.

 

Atkūrus Nepriklausomybę, 1990 m. dalis buvusio jėzuitų noviciato ansamblio pastatų tampa Krašto apsaugos departamento (vėliau – KAM) būstine. Remontuojant pastatus, buvo siekta kiek įmanoma labiau išsaugoti ir atverti vertingiausius senosios architektūros elementus. 2002 m. Krašto apsaugos ministerijai už pastato tvarkymą ir kultūrinės jo vertės atskleidimą įteiktas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos įsteigtas Geriausiai besitvarkančių įstaigų, įsikūrusių Lietuvos senamiesčių ir kituose istoriniuose centruose, diplomas.  

 

Rūsys. Viename iš tokių rūsių greičiausiai buvo brandinamas alus, o per žemai įrengtą angą panaudotas vanduo galėjo būti išleidžiamas tiesiai į upelį.  

KAM Baltoji salė – buvusios vienuolyno vežiminė ir arklidės, restauruota 2002 m.

 

2016 m. Krašto apsaugos ministerijai perduodama Lietuvos technikos biblioteka. Beveik visas istorinis ansamblis (išskyrus Šv. Ignoto g. 4) vėl atsiduria vieno šeimininko rankose.

 

Dar vienas KAM priklausantis pastatas aprašomame kvartale, Šv. Ignoto g. 8, nepriklausė jėzuitų noviciato teritorijai, tačiau jo istorija taip pat įdomi. Dėl keliskart kitusios pastato paskirties ir paraleliai vykusių archeologinių tyrinėjimų objektas buvo projektuojamas ir statomas net 20 metų, 1977–1997 m. Projekto autorė architektė Elena Nijolė Bučiūtė pastato projektą keitė taip, kad statybos nepakenktų istorinę ir kultūrinę vertę turintiems radiniams ir juos atspindėtų . Naujojo pastato rūsiuose galima pamatyti ketvertą išlikusių gotikinių, (XV–XVI a.), posesinio užstatymo, pastatų liekanų.  

Šv. Ignoto g. Sienoje pažymėtos originalios atrastų miestiečių namų vietos

Šv. Ignoto g. Sienoje pažymėtos originalios atrastų miestiečių namų vietos.

XV a. gyvenamųjų pastatų liekanos po Šv.Ignoto  g. 8/29 pstatu.

 

Susipažinti su kultūros paveldo objektais, kuriuose įsikūrusi KAM, galima iš anksto susitarus (pažintinis apsilankymas Krašto apsaugos ministerijoje) arba per visuomeninius kultūrinius renginius (pvz., „Open House Vilnius“).

 

Panaudota medžiaga iš šių leidinių:

Evaldas Purlys, Totorių g. 25/3, Vilnius: istorija ir architektūra

Asta Šulniuvienė ir kt., Lietuvos technikos biblioteka. 60 bibliotekos metų. Vilnius, 2017

Alfredo Pliadžio, Giedrės Maksimovicz, KAM ir Lietuvos technikos bibliotekos archyvo nuotraukos.

 

 

 Daugiau apie pastato istoriją ir architektūrą galite paskaityti Krašto apsaugos ministerijos išleistoje brošiūroje.

 

Informacija atnaujinta 2020.06.19
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas kam@kam.lt
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media