Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
3 8 9
16
18 23
24 25 26 27
2 3 4 6

 

Žalgirio mūšis

 

 1410 m. Žalgirio mūšis Lietuvos istorijoje žymi vienos dramatiškiausios valstybingumo raidos epochos pabaigą. Maždaug prieš du šimtmečius iki Žalgirio mūšio žūtbūtinėje kovoje užgimė Lietuvos valstybė. Lietuviai - aktyviausi ir karingiausi baltai - plėtė savo įtaką tarp giminingų genčių, tuo parodydami siekius ir pajėgumą įtraukti kitas baltų gentis į būsimos valstybės erdvę. Kryžiuočiams pradėjus užkariauti baltų žemes, viena po kitos buvo pavergtos visos baltų genčių žemės. Natūralus Lietuvos tautos ir valstybės kūrimasis buvo sutrikdytas. Lietuviai iš visų kitų genčių aktyviausiai reiškėsi baltų zonoje, tačiau technologiškai pažangesni, efektyviau organizuoti naujųjų vokiečių kolonijų riteriai, nukariaudami giminingas lietuviams gentis, neleido pastariesiems natūraliai konsoliduoti kitų baltų į būsimąją valstybę.

 
 

 D. Šilingo kronikos iliustracija  "Žalgirio mūšis" XV a.

Besikuriančiai Lietuvai teko tenkintis siauresne teritorija, mažesne nei lietuvių veikiama baltų sąveikos erdvė. Lietuviams teko labai greitai sukurti pažangesnį už genčių konfederaciją darinį - valstybę, kaip priemonę, kad būtų išvengtas kitų baltų likimas. Nuo tada iki Žalgirio mūšio visi jaunos Lietuvos valstybės resursai buvo skirti kovai dėl išlikimo. Žalgirio mūšio žūtbūtinėje kovoje užgimė Lietuvos valstybė. Lietuviai - aktyviausi ir karingiausi baltai - plėtė savo įtaką tarp giminingų genčių, tuo parodydami siekius ir pajėgumą įtraukti kitas baltų gentis į būsimos valstybės erdvę.Kryžiuočiams pradėjus užkariauti baltų žemes, viena po kitos buvo pavergtos visos baltų genčių žemės. Natūralus Lietuvos tautos ir valstybės kūrimasis buvo sutrikdytas. Lietuviai iš visų kitų genčių aktyviausiai reiškėsi baltų zonoje, tačiau technologiškai pažangesni, efektyviau organizuoti naujųjų vokiečių kolonijų riteriai, nukariaudami giminingas lietuviams gentis, neleido pastariesiems natūraliai konsoliduoti kitų baltų į būsimąją valstybę. Besikuriančiai Lietuvai teko tenkintis siauresne teritorija, mažesne nei lietuvių veikiama baltų sąveikos erdvė. Lietuviams teko labai greitai sukurti pažangesnį už genčių konfederaciją darinį - valstybę, kaip priemonę, kad būtų išvengtas kitų baltų likimas. Nuo tada iki Žalgirio mūšio visi jaunos Lietuvos valstybės resursai buvo skirti kovai dėl išlikimo. Vokiečių primestas karas nulėmė Lietuvos, kaip karinės monarchijos, susiklostymą. Valstybės ūkis ir žmoniškieji ištekliai buvo išskirtinė priemonė gynybai nuo vokiečių. Lietuvos valdovams savo gynybos reikmėms pavyko pajungti ir didelės dalies Rusios resursus. Prasidėjo du totalinio karo šimtmečiai. Per tą laiką lietuviai pasiekė didelės pažangos tobulindami kovos taktikas, plėtodami fortifikaciją, ginkluotę, greitai įsisavindami naujausias karui reikalingas technologijas. Pavyzdžiui, 1382 m. žinomas pirmas atvejis, kai lietuviai, kovodami su kryžiuočiais, panaudojo artileriją. Vokiečiai Baltijos regione ją pirmą kartą panaudojo vos 20 metų ankščiau. Priverstinė Lietuvos orientacija vien tik į karo poreikius neabejotinai kenkė normaliai šalies raidai. Valstybės klestėjimas buvo įmanomas tik pašalinusi ordinų grėsmę. Apie 1430 m. atsirado turtingųjų žemvaldžių sluoksnis, sparčiai vystėsi amatininkystė ir prekyba, funkcionavo raštinių tinklas, atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai. Tačiau iki tol Lietuva dar turėjo iškovoti sunkią, daugybės aukų pareikalavusią pergalę.


Lietuvos valdovai - nuo Mindaugo iki Vytauto - buvo priversti kariauti gynybinį karą. Krikščioniškosios Vakarų Europos remiamas ordinas buvo pernelyg galingas, o Lietuvos resursai - per menki didesnio masto puolamiesiems veiksmams. Situacija pasikeitė XIV a. antrojoje pusėje, kai Lietuva tapo krikščioniškąja šalimi ir dinastiniais ryšiais susisaistė su kita vokiečių ordino varžove Lenkija. Jos karaliumi tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus Jogaila. Atsirado galimybė išnaudoti abiejų šalių resursus ir suduoti vokiečiams lemtingą smūgį, pakeitusį tolimesnę viso regiono istoriją. Pagrindiniu istorinės operacijos architektu buvo lemta tapti Jogailos pusbroliui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.

 

Vytautas


Vytauto - talentingo politiko ir karvedžio - charakteris formavosi sudėtingomis aplinkybėmis. Jis turėjo autoritetingus mokytojus, tėvą Kęstutį, vadovavusį šalies gynybai nuo vokiečių, dėdę Algirdą, didįjį Lietuvos kunigaikštį, išplėtusį Lietuvos žemes toli į Rytus. Kiek žinoma, 1368 m. Algirdo žygio į Maskvą metu Trostnos mūšyje aštuoniolikmetis Vytautas įgijo pirmąjį kovos krikštą. Jam teko būti dramatiškos kovos dėl Lietuvos valdovo sosto liudininku ir dalyviu, teko patirti pusbrolio Jogailos išdavystę, konkurencinėje kovoje buvo klastingai nužudytas Vytauto tėvas, jo paties vos neištiko toks pats likimas. Siekdamas laimėti Lietuvos sostą, Vytautas turėjo du kartus susidėti su pikčiausiu priešu - ordinu, jį suvedžioti ir pasiekti susitarimus su Jogaila. Vytauto gyvenimo kelias buvo sudėtingas ir sunkus. Jis išmoko laviruoti, manipuliuoti, mąstyti plačiai, aiškiai suvokti situaciją ir išnaudoti menkiausią galimybę tikslui pasiekti. Jo kelyje buvo didelių laimėjimų ir triuškinančių nesėkmių. Vienas didžiausių pralaimėjimų buvo patirtas mūšyje su totoriais prie Vorsklos. Kita vertus, kiekviena nesėkmė jam buvo naudinga pamoka, leidusi ilgainiui tapti neprilygstamu diplomatu ir karvedžiu. Svarbiausia buvo tai, kad jo siekiai sutapo su Lietuvos interesais. Jo gyvenimo tikslas buvo panaikinti vokiečių ordino pavojų ir išvesti Lietuvą į normalios raidos kelią. Jogailai esant Lenkijos karaliumi, atsirado iki tol neatsivėrusios perspektyvos suvienijus dviejų šalių pastangas pasiekti lemiamą pergalę. Visą laiką Vytautas stengėsi pakreipti Jogailą lemiamai kovai, tuo pat metu laviruodamas, darydamas Lenkijai nuolaidas ir pripažindamas, kad ji viršesnė už Lietuvą. Pradžioje netekęs visko, vėliau tapęs tik Jogailos vietininku Lietuvoje, galiausiai Vytautas įtvirtino Lietuvos suverenitetą Lenkijos atžvilgiu ir tapo vienu galingiausių Europos valdovu, dėl savo įtakos ir galios amžininkų dažnai prilyginamu imperatoriui.

 

Mūšio išvakarės


Kryžiuočių ordinas XIV a. pabaigoje buvo pasiekęs savo galybės viršūnę. Tuo metu jam priklausė net Gotlando sala. Vienintelė kliūtis kontroliuoti visas pietines ir rytines Baltijos jūros pakrantes buvo Žemaitija. Jos ordinas intensyviai siekė ypač po to, kai Lietuvai apsikrikštijus ėmė blėsti viltis užvaldyti ją visą, nes popiežius ėmė drausti rengti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kryžiaus žygius. Vytautas, laviruodamas tarp kryžiuočių ir Jogailos, ne kartą Žemaitiją buvo perleidęs ordinui. Buvo reikalingi geri santykiai su vokiečiais, kai Vytautas ruošėsi ambicingam projektui Rytuose, 1399 metais pasibaigusiam Vorsklos katastrofa. Vėliau jam teko likviduoti nesėkmės padarinius, rūpesčių kėlė santykiai su Maskva. Kai santykius pavyko normalizuoti ir sudaryti pastovesnę taiką, daugiau Vytautas Žemaitijos nusprendė ordinui nebeatiduoti. Jis parėmė žemaičių sukilimą, kai buvo išvytos vokiečių įgulos iš savo žemių. Tai neabejotinai reiškė karą. Vytautas sąmoningai jo siekė. Užsitikrinęs tam tikrą stabilumą Rytuose, jis buvo pasirengęs karo veiksmams prieš kryžiuočius. Lenkija savo ruoštu taip pat siekė susigrąžinti kryžiuočių paveržtas žemes. Norėdamas atgrasyti Lenkiją nuo paramos Lietuvai, ordinas ėmė puldinėti Lenkijos pasienį. Tačiau tokie veiksmai tik labiau pastūmėjo Jogailą prisidėti prie Vytauto inspiruojamos karinės operacijos.


1409 m. lapkričio mėnesį Vytautas su Jogaila susitiko Brastoje ir aptarė būsimos operacijos detales. Abiejų šalių kariuomenės turėjo susitikti Mozūrijoje ir žygiuoti į ordino teritorijos gilumą. Operacijos taikinys buvo Marienburgas - ordino sostinė. Strateginis tikslas - generalinės kautynės ir pagrindinių ordino pajėgų sunaikinimas. Tai buvo įžūlus planas. Iki tol kovojant su ordinu visada iniciatyva būdavo ordino pusėje.


Prasidėjo pasirengimas. Lietuvoje ir Lenkijoje vyko kariuomenių mobilizacija, buvo ruošiamos maisto atsargos. Jogaila įsakė paruošti miško medžiagą tiltui per Vyslos upę statyti. 1410 m. vasaros pradžioje Vytautas vykdė apgaulingus veiksmus, siekdamas suklaidinti priešo žvalgybą ir įteigti, kad veiksmai vyks Nemuno žemupyje ir kitose vietose. Planas buvo rizikingas, nes faktiškai Lietuvos teritorija liko be apsaugos.


Abi kariuomenės susitiko prie Červinsko, per pastatytą tiltą jos persikėlė į dešinįjį Vyslos krantą. Kryžiuočiai taip pat pasirengė karui, jų kariuomenė, gausiai papildyta svečių ir samdinių iš Vokietijos, pasitiko sąjungininkus prie Drevenicos upės ties Kauerniku. Priešininkus skyrė upė, kryžiuočiai savo krantą buvo gerai įtvirtinę, todėl sąjungininkai padarė lankstą pro Alenšteiną. Šioje vietoje išryškėjo Jogailos siekis išvengti mūšio, apsiribojus jėgos demonstravimu. Jis pasiuntė derybininkus, tačiau ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas atmetė bet kokius siūlymus derėtis. Jis, kaip ir Vytautas, troško lemiamų kautynių. Pasitikėdamas savo sunkiosios kavalerijos smogiamąja jėga, kryžiuočių didysis magistras tikėjosi pergalės.

 

Didysis mūšis


Liepos 15 d. abi priešiškos kariuomenės susitiko tarp Tanenbergo ir Griunfeldo kaimų. Tikėtina, kad sąjungininkai turėjo apie 18-20 tūkstančių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų), o vokiečiai - apie 12 tūkstančių (52 vėliavos) karių. Lietuvos kariuomenė užėmė dešinįjį flangą, Lenkijos kariai išsidėstė kairiajame. Teutonų riteriai išsirikiavo priešais trimis linijomis, 16 vėliavų pasilikdami rezerve. Jogaila įsikūrė atokiau ant aukštumos, Vytautas betarpiškai vadovavo sąjungininkų kariuomenei. Skubėdami užkirsti kelią sąjungininkams, kryžiuočiai visą naktį žygiavo, buvo pavargę ir norėjo kuo greičiau pradėti. Kuo greičiau pasinaudoti istorine galimybe norėjo ir Vytautas. Jogaila delsė, tikėdamasis derybų, tačiau kryžiuočiai atsiuntė du pasiuntinius - heroldus. Jie atnešė du kalavijus - raginimą greičiau pradėti kovą. Vytautas, nelaukdamas Jogailos sprendimo, įsakė lietuviams pulti. Mūšis prasidėjo. Lietuviams kurį laiką teko kautis vieniems. Visa trečioji kryžiuočių linija buvo pervesta į kairįjį kryžiuočių flangą ir mesta prieš Lietuvos pajėgas. Nelygi kova su galinga priešo sunkiąja kavalerija lietuviams kainavo daug aukų. Pradėti apgaulingo atsitraukimo manevro nebuvo galima, kol į mūšį neįtraukė pagrindinės lenkų pajėgos, nes priešingu atveju būtų pavojingai atidengtas lietuvių sąjungininkų dešinysis flangas. Po valandos pagaliau į mūšį įsitraukė sunkioji lenkų kavalerija. Pridengę jų kraštines pozicijas trimis Smolensko vėliavomis, lietuviai pradėjo manevrą atsitraukdami. Lietuvius puolę persekioti kryžiuočiai išsklaidė savo gretas, pavyti lengviau ginkluotų lietuvių jiems nepavyko. Sugrįžti į mūšio lauką jiems nepavyko, nes kelią atkirto lenkai, tolimesnėje mūšio eigoje lietuvius persekioję riteriai lemiamo vaidmens nebesuvaidino. Tuo tarpu lenkai ėmė spausti kryžiuočių dešinį flangą. Matydamas, kad mūšio sėkmė krypsta ne jo naudai, didysis magistras į mūšį metė rezervą. Vytautas taip pat aktyvavo lenkų rezervą ir pradėjo supti kryžiuočius. Vokiečiai mėgino išsiveržti iš apsupties, bet tuo momentu juos užgriuvo į mūšį sugrįžusios lietuvių pajėgos. Mūšio baigtis buvo nulemta. Sąjungininkai užėmė priešo stovyklą ir užvaldė didelį karo grobį.

 

Mūšio padariniai
Manoma, kad lietuvių nuostoliai buvo labai dideli - apie 50 % gyvosios jėgos. Tačiau Vytautas pasiekė savo strateginį tikslą - vokiečių karinė mašina buvo sutriuškinta. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, beveik visa likusi ordino vadovybė, apie 200 ordino riterių (trečioji dalis prūsiškųjų kryžiuočių) ir tūkstančiai eilinių kryžeivių bei samdinių. Nors kryžiuočių ordinas nenustojo gyvuoti, bet jam buvo suduotas stiprus smūgis. Prireikė pakartoti karo veiksmus, kad ordinas galutinai atsisakytų teisių į Žemaitiją, tačiau jau niekuomet kryžiuočiai nebekėlė tokios grėsmės Lietuvai, kaip būdavo iki tol. Ilgainiui ordinas nustojo egzistuoti. Taip baigėsi vienas didžiausių viduramžių Europos mūšių, amžininkų vadintas „didžiuoju", pakeitęs jėgų balansą visame regione. Lietuvoje prasidėjo taikus periodas. Jis truko iki tol, kol Rytuose iškilo kita galinga jėga, nulėmusi tolesnį Lietuvos likimą.

 

 

J. Matejko "Žalgirio mūšis"

 

Informacija atnaujinta 2010.01.29
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas kam@kam.lt
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media