Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
3 8 9
16
18 23
25 26 27
2 3 4 6

 

Konferencija "Valia priešintis"

Birželio 14–15 dienomis Lietuvos karo akademijoje vyko dviejų dienų konferencija „Valia priešintis“.  Tarptautinėje mokslinėje konferencijoje buvo aptariama valstybės gynimo idėja, prielaidos, kodėl nebuvo valios priešintis okupacijai, Lietuvos ir tarptautinė priešinimosi okupacijai patirtis.

 

Fotogalerija

 

Pranešimų vaizdo įrašai

 

Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Lietuvos, Čekijos ir Suomijos - prof. Vytautas Landsbergis, prof. Alpo Juntunen (Suomijos karo akademija), prof. dr. Gražina Miniotaitė, prof. dr. Alfredas Bumblauskas, dr. Ales Binar (Čekijos gynybos universitetas), doc. dr. Valdas Rakutis, doc. dr. Virgilijus Pugačiauskas, dr. Mantas Martišius, dr. Jonas Vaičenonis, doc. Kęstutis Girnius ir Vytautas Jokubauskas.

  

 

Konferencijoje pranešėjai pagrindinį dėmesį skyrė sudėtingiems ir kritiniams Lietuvos laikotarpiams (1793, 1918, 1940, 1991 m.), taip pat kitų valstybių patirčiai - valstybingumo praradimo ir jo atkūrimo politiniams ir kariniams aspektams, siekė išgryninti visada gyvą lietuvių tautos valią priešintis bet kokiai okupacijai.

 

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, atidarydama konferenciją, priminė renginio dalyviams svarbias lietuvių tautos istorijos atkarpas – 1941 m. birželio mėnesio sukilimą, Plechavičiaus žygdarbį ir Mėnaičių kaime 1949 metais partizanų vadų pasirašytą laisvės deklaraciją – įvykius, kuriais parodėme valią priešintis.

 

„Lietuvių tautos valia ir noras priešintis atgyja kritiniais momentais. Tačiau šiandien reikalinga valia kurti, kad nereikėtų priešintis. Jei turėsime valios kurti, tuomet bus valia ir apginti“, – sakė ji konferencijos dalyviams. R. Juknevičienė teigė, kad galima prisiminti ir Suomijos pavyzdį, kuri sustabdė sovietų kariuomenę, nors ir neteko daug žmonių, taip pat didelės teritorijos dalies.

 

Pasak krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės, Lietuvos istorija nėra unikali dėl patirtų okupacijų, dėl pasipriešinimo. „Šie du šimtmečiai su trupučiu, į kuriuos konferencijos organizatoriai siūlo orientuotis, yra herojiški, tačiau daugiau tragiški. Buvo visko: matėme valią priešintis, tačiau ir bevalių kapituliacijų ir niekšiškų išdavysčių, tačiau bent jau kol kas šis tarpsnis, besibaigiantis 1991 m. yra su laiminga atomazga. Bent jau kol kas“, – sakė ministrė.

  

 

Konferencijoje kalbėjęs doc. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad „nors valios kurti kariuomenę ir atidėti tam dalį pinigų ir pastangų taikos metu būna mažiausia, nepadarę to, sutinkame karą nepasiruošę materialiai, nors ir morališkai stiprūs“.

 

„Tada sugebame laimėti mūšius, bet pralaimime karą“, – sakė jis.

 

Istorikas Alfredas Bumblauskas savo pasisakyme analizavo, kaip 1921 ir 1940 metais Vyriausybė svarstė valstybės likimą, ir apibendrino, kad abu kartus tetrūko vienintelio balso, kad valstybė nebūtų priėmusi ultimatumo, bet pasipriešinusi agresoriui. Jis taip pat pabrėžė, kad tarp 1940 ir 1991 metų lietuvių tautos sąmonėje įvyko esminis lūžis, kurio metu pirmą kartą vakarietiškoji sąmonė nugalėjo ir lėmė tolesnius lietuvių tautos sprendimus ir pergales.

 

Pranešime apie „Lietuvių tautos pasipriešinimą sovietų okupacijai“ prof. Vytautas Landsbergis sakė, kad „blogiau, kai okupuojamas protas ir mintys, o ne fizinė okupacija“.

 

„Iš trijų kaimynų, kurie siekė, kad Lietuvos neliktų, dvi susitaikė, kad Lietuva yra laisva ir nepriklausoma, o viena nesusitaikė, ir todėl neužgęsta pasipriešinimo valia,“ – sakė profesorius.

 

Vytautas Jokubauskas pranešime, kurio tema „1938–1940 m. valios nebuvimas ar racionalus išskaičiavimas“, siekė atsakyti į klausimą, kodėl minėtu laikotarpiu Lietuvos valstybė du kartus prarado savo valstybingumą nepriėmusi politinio sprendimo priešintis ginklu, nors vėliau Lietuvos piliečiai liejo kraują ir įnirtingai kovojo su šalies okupantais. „Kariuomenė prieš 1940 metų okupaciją buvo parengta gerai, nes nuo 1935 m. metų tikslingai rengė mobilizacijos sistemą. Istorikai iki šių dienų neranda jokių kliūčių, kad Lietuvos kariuomenė nebūtų galėjusi pasipriešinti okupantams. Galimybių pasipriešinti buvo, tačiau nebuvo politinė valios, “ kalbėjo V. Jokubauskas.

 

Lietuvos karo akademijos prof. dr. G. Miniotaitė, kalbėdama apie pilietinį pasipriešinimą Lietuvos išsivadavimo judėjime 1988–1991 metais, pabrėžė, jog „pilietinis pasipriešinimas pasireiškė bejėgių valdžia ir baigėsi valdžios bejėgiškumu“. Pilietinio pasipriešinimo judėjimo patrauklumas gyventojų tarpe, pasak profesorės, buvo sąlygotas aiškių tikslų, kurie buvo priimtini visuomenei, tai – atvirumas, viešumas („glasnostj“), demokratija, įstatymų viršenybė ir nepriklausomybės siekis.

 

Dr. Algirdas Vincas Kanauka savo pranešime „Nacionalinės valios susisteminimas išgyvenimui“ pabrėžė, jog Lietuvai būtina galvoti apie ateitį ir numatyti saugumo strategijas. ir jos gynimo strategijas.

 

„Vienas iš scenarijų – taika – , kuri gali trukti apie 50 m. ir tai yra ,,auksinis amžius“, kuriame gyvename dabar. Antrasis scenarijus, kai Lietuvoje su užsienio diversantų pagalba pasireiškia svetimos valstybės įtaka per kultūrą, keičiant istorijos faktus ar ją falsifikuojant. Tokios nedraugiškos propagandos prieš Lietuvą yra ir šiandien. Ir jei gyventojai į tokius dalykus nereaguoja, tai gali gerai pasitarnauti priešams. Trečiasis – galima priešo karinė ataka. Ketvirtasis scenarijus, pasak Kanaukos, kai ne NATO šalys gali nuspręsti, jog NATO nelabai nori kovoti ir laimėti. Paskutinysis scenarijus – kai panaudojamas atominis ar kitas masinio naikinimo ginklas,“ – mokslininkas pateikė galimus ateities geopolitinius scenarijus Lietuvai.

 

Kalbėdamas apie pasipriešinimo strategijas, dr. Kanauka pažymėjo, jog geriausia strategija, kai pasipriešinime dalyvauja dauguma visuomenės. Tai ir reguliarioji kariuomenė, ir nereguliarioji (savanoriai, šauliai ir kt.) bei civiliai (rezistencija).

 

Vilniaus universiteto lektorius dr. Mantas Martišius konferencijoje kalbėjo apie informacines operacijas, taip pat apie prieš Lietuvos valstybę vykdomus idėjinius karus, kuriais siekiama palaužti pasitikėjimą šalies valdžia, o kartu ir pačiu savimi. „Valia priešintis agresoriui išauga iš pasitikėjimo savimi,“ – pabrėžė dr. M. Martišius.

 

Antrąją konferencijos dieną pranešėjai iš Suomijos ir Čekijos kalbėjo apie karinius ir politinius Žiemos karo, Miuncheno sutarties ir Čekoslovakijos pasipriešinimo aspektus.

 

Suomijos karo akademijos profesorius A. Juntunen kalbėdamas apie Žiemos karą, pabrėžė, kad suomiams šis karas dešimtmečiais buvo ir yra susižavėjimo objektu. „Nors praėjo jau 70 metų, bet Suomijoje iki šiol kalbama apie 105 šlovės dienas ir ši dvasia mus palaiko iki šiol,“ – teigė profesorius.

 

Jis taip pat pažymėjo, kad karo metu Suomijos kariai negalėjo būti aprūpinta modernia ginkluote, bet, anot profesoriaus, tai nebuvo svarbiausia.„Kovoti padėjo bendras anti-bolševikinis mentalitetas, kuris vyravo visoje šalyje. Rusai buvo įsitikinę, kad užkariaus Suomiją per dvi savaites, tačiau patyrė skaudų pralaimėjimą, o Suomijos karių didvyriškumas visiems kėlė susižavėjimą. Iš sovietų pusės buvo vykdoma vienpusiška propaganda, bet tai nepakirto karių motyvacijos kovoti ir atsilaikyti, o to pasekmė, nors ir su dalies teritorijos netekimu – nepriklausoma Suomija,“ – konferencijoje kalbėjo prof. A. Juntunen.

 

Dr. A. Binar iš Čekijos gynybos universiteto kalbėjo apie Miuncheno suokalbį ir Sudetų krizę 1938 m.ir pabrėžė, kad šiuos procesus sąlygojo tai, jog 1918 m. susikūrusi Čekoslovakijos valstybė buvo sukurta kaip Čekoslovakijos nacija, nors tautybės ,,čekoslovakas“ niekada nebuvo. „Čekoslovakiją sudarė daug tautų: vokiečiai, čekai, lenkai, slovakai, vengrai, rutėnai ir žydai. Dėl tokios etninės sudėties ir tuo metu Europoje vyravusių nuotaikų buvo daug antivalstybinių partijų, kurios siekė, kad tam tikros teritorijos, su etninių gyventojų dauguma, būtų atskirtos nuo Čekoslovakijos. Po 1935 m. demokratinių rinkimų pusę mandatų parlamente iškovojo minėtos antivalstybinės partijos, kurių atstovai Miuncheno konferencijoje 1938 m. rugsėjo 22 – 23 d. sutiko, jog ginčytinas Čekoslovakijos teritorijas turi okupuoti Vokietija, Lenkija ir Vengrija,“ – teigė svečias iš Čekijos, reziumuodamas, kad šio suokalbio išdavoje Čekoslovakija prarado apie 40 tūkst. kv. km teritorijos ir apie 4 mln. piliečių.

 

Lietuvos karo akademijos rengiamą tarptautinę konferenciją užbaigė jos pranešėjų apvaliojo stalo diskusija, kurią moderavo Tarptautinio gynybos studijų centro, įsikūrusio Taline, Estijoje, analitikas Tomas Jermalavičius.

 

Tarptautinės mokslinės konferencijos organizatoriai planuoja tokias konferencijas rengti kasmet.

Informacija atnaujinta 2012.02.09
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas kam@kam.lt
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media